Sveikatos priežiūroje vis dažniau pabrėžiama, kad vaiko gerovė neatsiejama nuo jo šeimos. Šį požiūrį atspindi „Artimo bendradarbiavimo su tėvais“ programa (angl. Close Collaboration with Parents), kuri pastaraisiais metais sėkmingai taikoma Skandinavijos šalyse ir palaipsniui pradedama diegti Lietuvoje. Ypač svarbi ji naujagimių, neišnešiotų ir sunkiai sergančių kūdikių priežiūros srityje.
Programos esmė – tėvus laikyti lygiaverčiais sveikatos priežiūros komandos nariais. Užuot buvę tik stebėtojai, jie aktyviai įtraukiami į kasdienę vaiko slaugą, gydymo planavimą ir sprendimų priėmimą. Tai reiškia nuolatinį dialogą, atvirą informacijos dalijimąsi ir pagarbą tėvų patirčiai bei jų ryšiui su vaiku.
Šio modelio diegimą Lietuvoje aktyviai skatina ir neišnešiotų kūdikių tėvų organizacijos, kurios atkreipia dėmesį į šeimos vaidmens svarbą ankstyvuoju laikotarpiu. Jų iniciatyvos prisideda prie požiūrio kaitos, kad net ir sunkiai sergančių ar intensyviosios terapijos skyriuose gydomų vaikų slauga gali ir turi vykti kartu su tėvais, kiek tai leidžia medicininė būklė.
Moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad artimas bendradarbiavimas mažina tėvų stresą ir bejėgiškumo jausmą, stiprina jų pasitikėjimą savimi ir padeda greičiau perimti vaiko priežiūrą. Tuo pačiu teigiamas poveikis pastebimas ir kūdikiams – gerėja jų savijauta, stabilizuojasi būklė, trumpėja gydymo ligoninėje trukmė. Ankstyvas tėvų įtraukimas ypač svarbus ruošiantis grįžimui namo, kai šeima tampa pagrindiniu vaiko slaugos ramsčiu.
Praktikoje „Artimo bendradarbiavimo su tėvais“ programa reiškia daugiau galimybių tėvams būti šalia vaiko, dalyvauti kasdienėse slaugos veiklose, kartu su medikais aptarti gydymo eigą ir vaiko pažangą. Specialistai rengiami ne tik medicininei priežiūrai, bet ir bendravimui, emociniam palaikymui bei partnerystės su šeima kūrimui.
Lietuvoje ši programa dar tik pradedama diegti, tačiau jau dabar matyti aiški kryptis – nuo uždaros, specialistų dominuojamos sistemos pereinama prie šeimai atviresnio, bendradarbiavimu grįsto modelio. Tai svarbus žingsnis kuriant sveikatos priežiūrą, kurioje net ir sunkiausiais atvejais tėvai išlieka aktyvia ir reikšminga vaiko gydymo dalimi.