Atsiminimai

Pirmosios LNA prezidentės

doc. Eglės Markūnienės atsiminimai

NA kūrimo istorija prasidėjo 1996 metais, kai švedų draugų dėka teko išvykti į Švediją ir stebėti Boras centrinės ligoninės neonatologų, akušerių ginekologų, slaugytojų, akušerių darbą. Gyvenau ligoninėje tris savaites. Gavau rezidento kambarėlį su visais patogumais, maitinimą ligoninėje. Besivaduojant iš sovietinės medicinos, kuri buvo totalitarinė, kaip ir visa šalies sistema, daugybė dalykų Švedijoje stebino: žmonės šypsosi, personalas vadina vienas kitą vardais, daug kalba su pacientais. Kai vis norėdavosi klausti, kodėl jūs vienus ar kitus dalykus darote taip, o ne kitaip, dažnai išgirsdavau labai paprastą ir vis tokį patį atsakymą: „mes darome taip todėl, kad esame naujagimiui palanki ligoninė“. Tai buvo vos ne raktinis žodis, todėl pradėjau labai domėtis, kas tai. Stebino, kad į gimdymo palatą, kai ten, atrodo, niekas nieko nebegirdi, vyksta paskutinis gimdymo etapas, personalas vis tiek beldžiasi. Moteris renkasi gimdymo poziciją, blaškosi ir niekas ant jos nerėkia, o tiesiog „bėgioja“ paskui ją, akušerė bando prisiderinti prie gimdyvės. Pogimdyvinėse palatose dvigulės lovos, kur gyvena visa šeima. Sergantis, neišnešiotas naujagimis slaugomas mamos palatoje, mamos dalyvauja sudėtingiausiose procedūrose, glostydamos ir palaikydamos savo naujagimius.

Grįžus Lietuvon be galo norėjosi tai diegti. Sužinojau, jog gydytoja akušerė ginekologė, dabartinė profesorė ir ilgametė Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė, Rūta Nadišauskienė drauge su neonatologe Neringa Ivanauskiene jau pradėjusios ir Kauno klinikose diegti PSO/UNICEF Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvą. Labai greitai po sugrįžimo iš Švedijos, teko perimti iš Neringos šios iniciatyvos koordinavimą mūsų ligoninėje. Supratau, jog mums labai reikalingi mokymai, pirmiausiai man pačiai, apie šią iniciatyvą. Todėl nuvažiavau į Lietuvos UNICEF būstinę  Vilniuje ir sužinojau, kad yra nuostabūs kursai Londono universiteto Vaiko sveikatos institute „Žindymo praktika ir politika“, trunkantys visą mėnesį. Kaina pasirodė nereali, juolab, kad UNICEF jau buvo finansavęs kelių žmonių iš Lietuvos mokymus ir dabar jau finansavimas baigėsi. Šalis turi diegti ir naudotis įgytomis žiniomis. Tuo metu Švedija tikrai labai stengėsi padėti mokymų pagalba keisti mūsų medicininį mąstymą, žinias, požiūrį. Todėl Švedijos Rytų Europos paramos komitetas mielai finansavo didžiulį projektą, skirtą apmokyti visą Kauno klinikų personalą, dirbantį su motina ir naujagimiais ir kaip pirmą žingsnį, finansavo mano kelionę ir mokslus Londone, kad galėčiau būti mokymų instruktorė.

Londono kursuose 2001m. buvo susirinkę iš viso pasaulio po vieną atstovą neonatologą, akušerį ginekologą, akušerę, pediatrą. Apie 30 žmonių grupė. Pabaigoje kursų, buvome suskirstyti į grupeles: Europa, Afrika, Azija, Pietų, Šiaurės Amerika ir turėjome apsvarstyti, kokie pakeitimai reikalingi, kad pasaulyje būtų saugomas ir remiamas žindymas, kaip vienas iš stipriausių vaiko ir motinos sveikatą užtikrinančių veiksnių. Europos grupelė buvo pati mažiausia, gal tik iš trijų žmonių. Joje buvo neonatologas iš Slovėnijos, Lublijanos Neonatologijos klinikos vadovas dr.Borut Bratanič. Diskutavome, jog daugiakalbėje Europoje labai svarbu turėti neonatologų organizaciją, kuri vienytų nacionalines draugijas, kad labiau galėtume dalintis savo žiniomis, iškilusiais klausimais, kurti vieningą neonatologiją, siekiančią geriausių rezultatų. Lietuvoje neturėjome aktyvios, stiprios tokios draugijos. O Europoje buvo kelios specializuotos draugijos, kurios kviesdavo paskirus žmones iš įvairių šalių tapti jų nariais, tačiau ne nacionalinės draugijos principu. Grįžau Lietuvon su šia svajone, tačiau  pirmiausiai pradėjome vykdyti personalo mokymus siekiant gauti Naujagimiui palankios ligoninės principus. Nacionalinės draugijos idėja pasimiršo, nuslinko į antrą planą.

Po kelerių metų gavome kvietimą dalyvauti Hipokrates organizuojamuose konferencijose – seminaruose, kuriuos Austrijoje pradėjo organizuoti prof. G.Simbruner, o šių seminarų sekretorius buvo dr. Borut Bratanič. Pradėjome susirašinėti ir staiga po metų gavome kvietimą vykti į Vieną, į steigiamąjį Jungtinių Europos neonatalinių ir perinatalinių draugijų susirinkimą. Borut liko ištikimas savo idėjai ir su bendražygiais ėmėsi veiksmų. Todėl ir mums Lietuvoje reikėjo skubiai steigti draugiją, kuri galėtų atstovauti Lietuvą. O ir Lietuvoje juk nuolat diskutavome, kaip mums reiktų vienytis, bendrauti, kurti vieningą sistemą, požiūrį, sujungti Kauno ir Vilniaus perinatalinių centrų žinias ir galimybes, glaudžiai bendradarbiauti su regionų didžiosiomis ligoninėmis. Todėl pasiūlėme prof.Nijolei Drazdienei padėti savo žiniomis bei patirtimi ir prisijungti prie steigėjų. Nusprendėme, jog tai bus neonatologų ir slaugytojų draugija, nes prie naujagimio gyvybės, sveikatos turime būti viena komanda. Po oficialaus 2007 metų kovo 15 dienos asociacijos steigimo pas notarus, įstatų registracijos, laukė I steigiamojo suvažiavimo darbas: išsirinkti valdybą, sekretorių, prezidentą. Steigiamojo suvažiavimo – konferencijos pirmuoju lektoriumi iš užsienio ir Neonatologijos asociacijos krikštatėviu tapo Italijos Neonatologų draugijos prezidentas prof. G. Buonacore. Su juo teko susitikti ir maloniai bendrauti Norvegijoje, nedideliame Baltijos jūros šalių Europos lyderių darbiniame susitikime (workshop‘e) Trondhaime, kur buvo pakviesta ir finansuota Lietuvos, Latvijos, Estijos atstovai, stengiantis šių šalių neonatologiją artinti prie vakarietiškos medicinos standartų. Prof. G. Buonacore džiugiai priėmė kvietimą. Buvo labai nedrąsu klausti, „o kiek kainuotų jūsų pranešimas“. O galvoje sukosi mintis,  iš kur mes paimsime pinigėlių….Tačiau jis pasakė, jog tai nekainuoja, tik jo atvykimą ir pragyvenimą turėtų apmokėti kviečiančioji organizacija. Taigi,  2007  metų kovo 23 dieną įvyko I steigiamasis Neonatologijos asocijacijos suvažiavimas. Buvo išrinkta pirmoji valdyba, atstovaujanti kraštų gydytojus N.Drazdienė (Vilnius), N.Vezbergienė (Vilnius), D.Stonienė (Kaunas), B.Vaitkevičienė (Šiauliai), A.Bulaukienė (Klaipėda), R.Tvarijonavičienė (Panevėžys); kraštų slaugytojų atstovės: I.Subotovič (Vilnius), N.Skorobogatova (Kaunas), J.Ribelienė (Kaunas), L.Liugienė (Šiauliai), S.Gustienė (Klaipėda), O.Kirailienė (Panevėžys) ir prezidentė E.Markūnienė (Kaunas).

UENPS pirmasis steigiamasis suvažiavimas įvyko Romoje 2008 metų rudenį, kuris suvienijo Vakarų ir Rytų Europos Neonatalines ir Perinatalines draugijas. Pirmuoju prezidentu buvo išrinktas prof.Giuseppe Buonacore. Valdybą sudaro šalių draugijų prezidentai.

Iš atsiminimų E.Markūnienė